Šešių dinastijų laikotarpis

Šešių dinastijų laikotarpis – bendras pavadinimas Kinijos dinastijoms, valdžiusioms Kinijos Pietuose susiskaldymo laikotarpiu III-VI a. po Han dinastijos žlugimo. Visas laikotarpis Vakarų istorikų kartais apibendrintai vadinamas „viduramžiais“, taip pat – „didžiąja sumaištimi“. Šiuo etapu Kinijoje būta įvairių valstybių:

• „Šešios dinastijos“ – tai dinastijos, susiskaldymo laikotarpiu valdžiusios Pietuose.
• Vakarų Dzin, kuriai skilus prasideda Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis.
• Šiaurėje gyvavusios ne kinų tautų valstybės.

Glausta „viduramžių“ chronologija

„Geltonųjų raiščių“ sukilimą malšinusios kariuomenės vadai galiausiai perėmė valdžią Kinijoje. Vienas iš vadų buvo Cao Cao. Jis įtikino imperatorių perkelti sostinę, kad ją galėtų saugoti karo vadai. Taip paskutinysis Rytų Han imperatorius tapo Cao Cao marionete. Tačiau Cao Cao mirė nespėjęs suvienyti šalies. Po jo valdžią perėmęs sūnus Cao Pi privertė imperatorių atsisakyti sosto ir pasiskelbė pirmuoju Vei (Wei) karalystės valdovu. Cao Cao imperatoriumi paskelbtas po mirties. Paprastai ši valstybė vadinama Cao Vei (曹魏 220–265 m.). Drauge su Cao Vei gyvavo dar dvi karo vadų įkurtos valstybės: Han, dažniau vadinama Šu Han (Shu Han 蜀漢 221–264 m.), ir U (Wu), arba Rytų U (東吳). Periodas, kai gyvavo šios trys valstybės, vadinamas Trijų valstybių periodu (žr. Trys valstybės (Kinija)).

Toliau sekė bandymas vėl suvienyti šalį – įkurta Dzin (Jin) karalystė, paprastai žinoma kaip Vakarų Dzin (西晉 265–316 m.). Tačiau ši valstybė neatlaikė klajoklių iš šiaurės spaudimo ir suskilo.

Prasidėjo Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis. Kinų valdžia ir inteligentija bėgo į Pietus, kuriuose buvo tęsiama kinų kultūros tradicija. Pietų valstybės buvo:

• Rytų Dzin (Jin) (317–420 m.)
• Song (Liu Song) (420–479 m.)
• Či (Qi; Pietų Či) (479–502 m.)
• Liang (Pietų Liang) (502–557 m.)
• Čen (Chen) (557–589 m.)

Budistinė stela, VI a. pr.

Šiaurės Kinijoje gyvavo 16 karalysčių (304–439 m.), vėliau – Šiaurės Vei (386–534 m.), kuri skilo į Rytų Vei (534–550 m.) ir Vakarų Vei (535–556 m.). Iš jų savo ruožtu atsirado Šiaurės Či (Qi 551–577 m.) bei Šiaurės Džou (Zhou 557–581 m.).

581 m. šį susiskaldymo laikotarpį nutraukė Sui dinastija.

Šešios dinastijos

Pačios Šešios dinastijos (六朝 pinyin: Liù Cháo) gali būti traktuojamos dviem būdais:

• Pagal bendrą sostinę: Dziankangą (Jiankang);
• Pagal valdovų liniją.

Sostinę Dziankange turėjo šios šešios dinastijos:

• Rytų U (Wu) – viena iš Trijų valstybių (222–280 m.);
• Rytų Dzin;
• Liu Song;
• Pietų Či;
• Pietų Liang;
• Čen.

Visos šios valstybės buvo į pietus nuo Jangdzės. Šis grupavimo būdas atsirado iš veikalo „Jiànkāng Shílù“ (建康实录), parašyto Tang dinastijoje.

Bendrą valdovų liniją turėjo šios dinastijos:

• Cao Vei;
• Dzin (Vakarų Dzin ir Rytų Dzin drauge);
• Liu Song;
• Pietų Či;
• Pietų Liang;
• Čen.

Kultūra

Nors politiškai tai buvo nestabilus laikotarpis, jame įvyko daug svarbių kultūrinių pokyčių. Suartėjo konfucianizmas ir daoizmas, vis dažniau valdininkai turėjo konfucianistiniais principais grindžiamą valstybinę tarnybą, bet drauge ir išpažino daoizmą.

Filosofijoje dominavo individualistinė pozicija, svarbus savarankiškumas, natūralumas. Domimasi visuomenės organizacijos problemomis, individo vieta visuomenėje. Būreliuose, vadinamuosiuose „tyruose pokalbiuose“, diskutuota apie asmenybių tipus, klasifikaciją, keistasi epigramomis, sąmojingais pasakymais ir kt. Vėliau šiuose pokalbiuose pereita prie literatūros, meno, moralinių, filosofinių problemų. III amžiuje atsiranda „Mokymas apie slėpiningumą“, kurio pasekėjai siejo Laozi su Zhuangzi bei „Yijing“, domėjosi santykiu tarp būties ir nebūties. Šis mokymas atgimė veikiant mahajanos budizmui. Būta nemažai ekscentriškų asmenybių, kurios būrėsi į intelektualų grupeles.

Suklestėjo tradicinė kaligrafija, tapyba, literatūra, susiformavo estetika ir meno kritika. III–IV a. menininkams būdinga „meno menui“ tendencija, šablonų vengimas. Tapyboje paplinta peizažai, ji tampa nebe amatininkų, o specialių ratelių užsiėmimu. Poezija kuriama tiesiog dėl grožio.

IV a. prasideda tikrasis budizmo įsitvirtinimas Kinijoje. Tam pasitarnavo politinė suirutė (budizmas buvo taikinga atsvara chaosui), daoizmo susidomėjimas būties-nebūties problema, taip pat tai, kad budizmas atrodė patrauklus tiems, kurių vieta tradicinėje kinų visuomenėje buvo neprivilegijuota, pvz., moterims. Pamažu budizmas prisitaikė prie kinų kultūros bei įnešė į ją šį tą naujo.

Šaltiniai ir nuorodos

• Jacques Gernet „A history of Chinese civilization“
• Budizmo Kinijoje chronologija
• Budizmas ir budistai Kinijoje